Mobilizuojančio komunikacijos tinklo plėtra: Sąjūdžio augimas Klaipėdoje 1988 m.

摘要

Straipsnyje aptariamas klausimas, kokie struktūriniai veiksniai įtakojo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio rėmėjų gretų augimą Klaipėdoje 1988 m. rudenį. Šioje struktūrinėje analizėje Sąjūdis apibrėžiamas pasitelkus mobilizuojančio komunikacijos tinklo sąvoką, kuri sutelkia dėmesį į struktūrinius informacijos perdavimo mechanizmus ir jų efektyvumo klausimą. Remiamasi prielaida, kad kuo efektyviau perduodama informacija tinklo viduje ir kuo daugiau žmonių ji pasiekia, tuo greičiau jie mobilizuojami kolektyviniam veiksmui, o pilietinė parama įgyja aiškesnę išraišką. Sąjūdžio struktūros augimą Klaipėdoje galima traktuoti kaip socialinio komunikacijos tinklo plėtrą, kai pereinama nuo gana individualizuotų informacijos perdavimo kanalų, dažnai apsiribojančių atskiro individo socialiniu tinklu ir pažįstamų būreliu, prie labiau formalizuotų komunikacijos formų. Tokiomis prielaidomis grindžiama analizė rodo, kad aktyvus Sąjūdžio rėmimo grupių gausėjimas Klaipėdoje prasideda ne nuo ideologinio lūžio visuomenės sąmonėje, o nuo organizacinių klausimų sprendimo. Sąjūdžio formalizavimas leido peržengti individualizuotos komunikacijos tinklo ribas, išsprendė Sąjūdžio vadovybės teisėtumo klausimą, atvėrė platesnius kanalus centralizuotam informacijos perdavimui, kur kas didesnei auditorijai ir leido mobilizuoti masinę piliečių paramą. Šie teiginiai grindžiami 1988 m. Sąjūdžio ir oficialios spaudos analize, Sąjūdžio dokumentais ir Klaipėdos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių interviu medžiaga.